Maža minčių karalystė.

Prieš sakydamas, kad manęs nekenti ir galvodamas, kad man labai tai rūpi, pagalvok, ką tau pačiam padaryčiau, jeigu galėčiau daryti bet ką.

Man labai nepatinka žmonės, kurie ant tiek susireikšmina, kad atrodo be jų pasaulis neegzistuotų.

Vuolia, man jų gaila, nes jie loja ant manęs, kiek jų vargšės gerklelės leidžia ir yra tvirtai įsitikinę, kad man tai labai rūpi. Bet aš juos taip smarkiai turiu nuvilti.

Aš turiu rimtesnių darbų, nei imti į galvą tai, ką apie mane galvoja kiti.

Ir vis dėlto, kokių šlykščių žmonių būna.

Mano gyvenime šioks toks gimtadieniukas :)

Tiksliau, šio blogo. Štai, lygiai prieš metus patalpinau savo pirmąjį įrašą:

http://missilvia.blogas.lt/labas-pasauli-1.html

Maža minčių karalystė - štai kaip pavadinau savo blogą, nes čia pilna mano minčių, tos akimirkos jausmų. Per tuos metus supratau, kad man labai patinka rašyti ir nebegalėčiau gyventi be to.

Iš to, kad žmonės po įrašu paspaudžia ,,patinka” suprantu, kad yra žmonių, kurie vis dėlto perskaito. Žinoma, rašau ne dėl kitų, bet yra be galo be galo malonu, kad tave skaito ir kiti.

Nuoširdžiausias ačiū, brangieji!

:*

Vien dėl to, kad tas žmogus buvo mano gyvenime, aš visada maniau, kad jis niekada nedings iš mano gyvenimo. Juokinga, ką?

Nelaikau savęs savanaude, bet kartais tenka smarkiai nusvilti kažkur ir staiga pradėdama analizuoti viską atrandu vietų, kur buvau suknista savanaudė.

Ir šiaip, kiek daug dalykų, kurių nepastebiu, sugriauna mano tikslus.

Pastebiu, kada jau būna per vėlu.

Tenka užmerkti akis ir miegoti, kad nejausčiau to šlykštaus jausmo.

Man nereikėjo, kad sakytum, ką nors man, nes tavo akys pasakė viską.

Tavo akys pasakė daugiau nei galėjo žodžiai.

Ir man užteko to, kad pasijausčiau vienintele pasauly.

Ir mano širdelė plakė greičiau ir vis greičiau…

Ir turbūt tada aš supratau, kad tave myliu.

Įsidėjus balto šokolado gabalėlį, užgerti juoda kava.

Jausti tą tobulą skonį.

Užmerkti akis.

Iš malonumo.

Pagaliau penktadienis…

Man pačiai nepastebėjus į mano gyvenimą įsiveržė visai mielų žmonių, kurie labai panašūs į mane.

Ir tai man patinka. Nors seniau to neapkenčiau.

Visada vengiau žmonių, kurie buvo panašūs į mane.

Nes norėjau būti vienintele ir nepakartojama. Dabar suprantu, kad tokia ir esu. Kaip ir visi kiti.

O šiandien aš supratau vieną dalyką:

IŠ MANĘS NIEKAS NIEKADA NEGALĖS ATIMTI TŲ ŠILTŲ ATSIMINIMŲ

Kad ir kiek bebūtų sunku, kad ir kiek manęs netenkintų dabartinė situacija, bet aš visada turėsiu, ką atsiminti. Kas privers pasijausti geriau, kas privers nusišypsoti ir žinoti, kad gyvenau gerai, kad patyriau tai, ko visada norėjau.

Net jeigu tai ir buvo laikina, geriau, kad tai buvo negu tai, kad dar nežinia kiek būčiau apie tai svajojusi.

Jis: Aš įsivaizduoju mus abu. Po kelių metų vis tiek dar mus kartu įsivaizduoju…

Ji nusijuokia: Taip. Aš irgi. Dar įsivaizduoju per barnius lėkštes, lekiančias į sieną.

Jis: O po to sektų saldūs bučiniai, nuoširdūs apsikabinimai ir meilė iki gyvenimo galo.

Būna akimirkų, kurios nužudo viduj dalelę tavęs, o atmintyje lieka kaip bespalvis blogas sapnas.

Vakar užteko vienos akimirkos, kad viskas, apie ką svajojau beviltiškai sudužtų į milijonus mažyčių dalelių. Šį kartą jau viskas, kas buvo likę, pažiro kaip plyšęs perlų vėrinys ir nuriedėjo į visas puses. Jau viskas. Jau nebesulipdysi.

Ta akimirka didžiulė juoda dėmė mano atmintyje, bet viduj juk viskas likę. Viskas. Visas skausmas, bet ašarų nėra. Aš tarsi sustingus. Net tikriausiai nėra įmanoma visko išreikšti, ką jaučiu.

Negaliu kalbėti. Tikrai. Dar šiandien nei vienam žmogui neištariau žodžio. Neturiu jėgų. Tik rašau, nes rašymas visada mane nuramindavo.

Ir kaip tyčia rytoj turiu būti mokykloj, tarp tų, tarp tų žmonių. Nežinau, ar pajėgsiu. Bent jau kol kas nežinau. Man reikia viską suprasti, nes neužtenka kelių valandų, kad viską suvoktum galutinai.

Aš žlugus. Emociškai aš žlugus.

Šiandien man pasakojo tokią istoriją, kad pasižadėjau sau, kad jeigu stovėsiu tarp dviejų mane įsimylėjusių vaikinų, o pati manysiu, kad myliu juos abu, mesiu visus du!

Pagailėsiu savo nervų ir grožio.

Geriau liksiu viena arba eisiu ieškoti kito.